- romčiai
- ×rõmčiai sm. pl. (2) 1. Dglš, Skp, Pnd, Ūd žr. romai 1: Langų romčius nusdažysme patys, tik reikia gaut kuo Lel. Šuva kaip šoko par langą, su rõmčiais, su viskuo Ob. Teip šalta, kad net langam romčiai apšerkšniję Ppl. Ne tiek paveikslas, kiek rõmčiai gražūs Trgn. 2. žr. romai 3: Romčius [akėčioms] jau padariau, tik virbalų reikia Dbk.
Dictionary of the Lithuanian Language.